Lina Bujaitė – Vanko  ne naujokė fotografijoje. Praeityje liko 6 fotografijos projektai, parodos, konkursai. Lina – asmenybė, kryptingai einanti į užsibrėžtą gyvenimo tikslą.  Baigusi Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinę mokyklą, ji įstojo į Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo mokyklą studijuoti fotografijos paslapčių, o ją baigusi – toliau studijavo Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje fotografijos technologo specialybę. Lina gerai įsisavinusi skaitmenines technologijas, tačiau pirmenybę teikia juostiniam fotoaparatui CANON – AE – 1, kuriuo ir buvo nufotografuoti „Tylos sodo ornamentika“ – Rasų kapinių paminklai, tvorelės, raštų fragmentai. Vaizdai nebuvo apdoroti šiuolaikinėmis skaitmeninėmis programomis, išlaikant momento autentiškumą.

Lina šį kultūros paveldą fotografuoja neatsitiktinai: neprižiūrimi paminklai, jų dalys, tvorelės, keliauja į metalo supirktuves, arba, kaip suvenyrai, keliauja iš Lietuvos, todėl džiugu, kad daugelis liks bent tokių kultūros pasišventėlių, kaip Lina,  fotografijų archyvuose.

Paplitę  XIX a. viduryje kaltiniai paminklai – kryžiai ir tvorelės daugiausiai buvo statomi ant turtingų miestų ir miestelių gyventojų kapų, todėl, kaip amžinybės išraišką, dar galime rasti  šiuos kalvių meistrystės darbus įvairiose kapinėse.

Linos pastebėtas ir išjaustas  „Rasų kapinių antkapinių tvorelių ornamentikos menas atspindi unikalų lietuvių ryšį su savo mirusiaisiais. Puošybai būdingas formų lengvumas, ažūro žaismingumas, nušvintantis vis kitomis šviesomis, kuriantis ne tik amžino liūdesio, bet ir giedro susitaikymo su gyvenimo dėsniais nuotaiką. Dažnas antkapinių tvorelių motyvas – inkaras – simbolizuoja viltį, kad gyvenimo valtis juo amžiams pritvirtinta amžinybės uoste. Čia pat kerojančių stiebų, šakelių, žiedų, vijoklių ir įvairiausios lapijos fragmentai savo žaismingumu skleisdami paslaptingą vitalinę energiją sujungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius į vientisą Dievo pasaulį“ (Biruta  Mikalonienė, iš parodos recenzijos).

Linos Bujaitės – Vanko parodos atidarymas gruodyje (atidarymas lapkričio 22) (Paroda vyko iki sausio 31d.) , sutapo su poeto, taip pamėgto Tėvo Sanislovo, Rainer Marija Rilkės poezijos skaitymais. Tai didelis Kėdainių krašto šviesuomenės įvykis, į kurį visuomet atvyksta svečių iš kitur. Pati Lina taip pat skaitė poeto eiles originalo kalba.

Šiuo metu Lina studijuoja Lietuvos edukologijos universiteto magistrantūroje ir nuoširdžiai pergyvena dėl Lietuvos kultūros paveldo likimo, todėl, paėmusi fotoaparatą, skuba ten, kur trinama kultūros paveldo atmintis: griūnantys kryžiai, liaudies drožybos, maži kalvystės šedevrai. Kai kurių nufotografuotų kryžių jau nebėra natūroje, todėl pasivaikščiojimas drauge su fotografe Lina Vanko – Bujaite po atminties sodus – tai susitikimas su praeitimi, tai raginimas rūpintis mūsų kultūros palikimu.

Parodoje buvo eksponuoti 25 puikiai apipavidalinti darbai, kuriuos Lina tikisi parodyti ir Vilniaus visuomenei.

Nuotraukose:

1. Lina Bujaitė – Vanko – R.Jakučiūnaitės  – Kubertavičienės nuotr.
2. Parodos atidarymo metu Juliaus Vaupšo nuotraukoje: kultūros darbuotojos – Regina Galvanauskienė

Albina Saladūnaitė, 2011 metų nacionalinės Kalbos premijos laureatė, Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos  bibliotekininkė

Lina Bujaitė-Vanko parodos autorė

Alina Galvanauskienė, 1863 metų sukilimo muziejaus direktorė

Skaitovė Jurgita Klimavičiūtė

Linos Bujaitės – Vanko nuotraukos“Tylos sodai“